Nematyta Lenkija: Ksionžo pilis, požeminiai miestai ir lobių paieškos

„Dabar leisimės per Hado upę ir nusikelsime apie 70 metų į praeitį“, – tamsiame tunelyje supantis valčiai sako Zdzislawas Lazanowskis ir ištiesia ranką. Taip prasideda įspūdingiausia pažinties su Žemutinės Silezijos požemiais dalis. Vienoje iš gražiausių regiono pilių turėjo įsikurti Hitleris, o po Pelėdų kalnais – požeminiai miestai. Laimė, istorija pasisuko kitaip, ir šiandien galima susipažinti su kerinčiomis ir bauginančiomis Lenkijos vietomis.

„Project Riese“

„Project Riese“ – tai projektas, kurį naciai planavo įgyvendinti Žemutinėje Silezijoje, Pelėdų kalnuose. Jį turėjo sudaryti Ksionžo pilis (lenk. Książ) ir 7 požeminės struktūros apylinkėse. Planuota, kad „Project Riese“ turėjo užimti 35 kvadratinių kilometrų plotą. Kam tiksliai turėjo būti skirtas projektas, iki šiol neaišku, bet teorijų netrūksta: vieni teigia, kad tai turėjo būti fiurerio būstinė ir slėptuvė nuo priešo lėktuvų antskydžių, kiti – ginklų gamyklos, treti – kad turėjo būti atliekami bandymai su uranu ir kuriamas atominis ginklas.

Kodėl buvo pasirinkta Žemutinė Silezija? Istorikai spėja, kad intensyvėjant Sąjungininkų oro atakoms, Hitleriui reikėjo atokios ir saugios vietos perkelti savo būstinę. Tuo metu Ksionžo pilis ir jos apylinkės priklausė Vokietijai, o Pelėdų kalnai puikiai tiko pasislėpti. Taip pat keli fabrikai persikėlė į šį regioną, pavyzdžiui, „Krupp“, gaminęs detales Me-262 kariniams lėktuvams.

Iki visų planuojamų požeminių struktūrų buvo nutiesti keliai, geležinkeliai, pastatyti tiltai. Pagrindinė darbo jėga buvo Gross-Roseno koncentracijos stovyklos kaliniai. Nors tunelių kasimui ir buvo naudojamas dinamitas, visgi darbai ėjosi labai lėtai. Dėl to buvo kalta Pelėdų kalnų uoliena – gneisas, artimas granitui, taigi labai kietas ir sunkiai pasiduodantis priverstinių darbininkų rankoms. Viena vertus, gneisas apsunkino darbus, kita vertus, ši tvirta uoliena suteikė beveik neribotų galimybių, pavyzdžiui, iškasti 12 metrų aukščio požemius ir nesibaiminti, kad Sąjungininkų lėktuvų bombos juos sugriaus.

Pagal negalutinius duomenis, „Project Riese“ dirbo apie 13 tūkstančių kalinių, nemaža dalis jų buvo perkelta iš Aušvico koncentracijos stovyklos. Visi jie buvo žydai, apie 70 proc. iš Vengrijos, likusieji iš Lenkijos, Rumunijos, tuometinės Čekoslovakijos, Belgijos, Vokietijos. Mirtingumas buvo labai aukštas dėl ligų, bado, pervargimo, pavojingų darbo sąlygų, prižiūrinčių kareivių žiaurumo. Manoma, kad apie 5 tūkstančiai kalinių mirė vykdydami projektą.

1945 metų vasarį artinantis sovietų kareiviams, prasidėjo evakuacija iš visų 7 struktūrų – tuo metu buvo iškasti vos 9 km tunelių. Sovietai Ksionžo pilį ir požemines struktūras pasiekė gegužę. Nė viena „Riese“ projekto dalis nebuvo baigta. Visgi istorikai ir tyrinėtojai mano, kad šiuo metu rasta vos 45 proc. konstrukcijų ir tunelių. Viena iš priežasčių – traukdamiesi naciai susprogdino ar kitaip paslėpė įėjimus, nes tikėjosi grįžti ir tęsti darbus.

Osuvka – požeminis miestas

„Project Riese“ įmanoma pamatyti ir savo akimis – galima apsilankyti Ksionžo pilies požemiuose, Osuvkos (lenk. Osówka), Walim-Rzeczkos ir Wlodarzo požeminiuose kompleksuose. Daugiausia turistams gali pasiūlyti Osuvka. Įėjimas į požeminį miestą yra kalno šlaite, prie jo pasitinka gidas Zdzislawas Lazanowskis, dirbantis čia jau 25 metus. Tokia žinia nuteikia raminančiai – per tiek metų turbūt spėjo viską ištyrinėti ir tuneliuose nepaklysime. Aišku, apie laukiančią trasą jis neužsimena, tik paduoda mėlyną šalmą ir pakviečia užeiti į vidų vienu iš dviejų tunelių.

Lauke keli laipsniai šilumos, blausiai apšviestame tunelyje kiek daugiau. Dar viena gera žinia – per šalta, kad atsibustų čia žiemojanti šikšnosparnių kolonija. Virš galvų – apie 50 metrų kietos uolienos, priešakyje laukia tuneliai ir salės, kurių aukštis kai kur siekia 10 m, o ilgis 80 m. Tunelių sienos – natūralios uolienos, padengti betonu naciai spėjo tik trumpą atkarpą. Vienoje erdėje stovi kalinių naudoti įrankiai, įvairūs prietaisai, vamzdis, kuriuo oras patekdavo į tunelius. Stovi ir keli vagonėliai. Anot gido, jais dieną naktį buvo vežamos iškastos uolienos – per 1,5 metų kaliniams pavyko iškasti 2 km tunelių.

Staiga prieiname prie tamsaus ir žemo tunelio, kuriame plūduriuoja valtis. Z. Lazanowskis kviečia lipti į ją ir žada perkelti į 5 dešimtmetį. Blausioje žibintų šviešoje spindi skaidrus kaip krištolas gruntinis vanduo. Gidas pasakoja, kad darbininkai plaukiojo pontonais, ir tik turistai gali patogiai įsitaisyti valtyje. Susižvalgome su kolegomis – jausmas, tarsi keliantis per Hado upę. Toliau laukia dar įdomesnė atrakcija – žemas neapšviestas tunelis, vandenyje sumestos lentos, virš galvų nutiestos virvės. Gauname po žibintuvėlį. Pasikabinusi jį ant riešo, prisilaikydama virve, šlapiomis lentomis lėtai slenku pirmyn.

Sėkmingai įveikę atkarpą sužinome, kad tai – sunkiausias iš 5 turistams skirtų maršrutų, dalis jo eina retai lankomais koridoriais. Z. Lazanowskis sako, kad anksčiau žmonės eidavo pasišviesdami žvakėmis, vos 15 minučių veikdavusiais žibintuvėliais ir ilgai klaidžiodavo norėdami išeiti (kartais jie prie įėjimo prisišdavo siūlą, ir jį nešdavosi kartu, kad būtų lengviau grįžti). Ėmusios sklandyti legendos apie gintaro kambarį, aukso traukinį ir Vroclavo gyventojų turtus pritraukė žmonių, kurie savarankiškai lindo į tunelius ir ieškojo lobių, tačiau nieko nerado. Tuo tarpu mes po 1,5 valandos sėkmingai išlendame į jau temstantį mišką.

Ksionžo pilis

Žemutinėje Silezijoje driekiasi 16-kos rūmų ir pilių kelias, tačiau Hitleris savo projektui pasirinko įspūdingą Ksionžo pilį. Iki jos per mišką veda vingiuotas kelias, o medžiams dar nesužaliavus ant uolos stūksančią pilį galima pamatyti iš toli. Ksionžo pilis pradėta statyti dar 13 a. pab. Perėjusi per kelių šeimininkų rankas 1509 m. pilis atiteko galingai Hochbergų giminei, kuri turėjo daugiausia įtakos Ksionžo pilies išvaizdai ir istorijai. Šios šeimos nuosavybe pilis liko iki pat 1941 m., kai ją konfiskavo naciai.

Bene pats žymiausias Ksionžo pilies šeimininkas buvo Hansas Heinrichas XI, valdęs ją nuo 1856 m. Sunku suskaičiuoti, kiek projektų ir pakeitimų buvo sugalvoję pilies šeimininkas – jis tiesė kelius, kūrė parkus, sodino miškus, Walbrzycho kalnakasių dukterims įkūrė nemokamą kulinarijos mokyklą, užsiėmė jaunų darbininkų švietimu, rėmė vargšus, apmokėjo gydytojų paslaugas ir t. t. Nenuostabu, kad vietiniai žmonės šią kilmingą šeimą labai gerbė, mylėjo, o atėjus naciams išgyveno dėl pilies konfiskavimo. Beje, Hanso Heinricho XI sūnus vedė nuostabią ir labai išsilavinusią moterį – princesę Daisy, kurios portretą galima pamatyti vienoje iš pilies salių.

Pilis ypatinga ne tik tuo, kad stovi ypač vaizdingoje vietovėje, bet ir todėl, kad joje maišosi ne vienas architektūrinis stilius – vėlesnių laikų statinių apglėbta gotikinė dalis, renesansinė ir barokinė dalys, 1908–23 m. buvo pristatyti neorenesansiniai priestatai ir 47 m aukščio bokštas. Šalia pilies yra seni griuvėsiai – tačiau neapsigaukite, juos specialiai pastatė Hochbergai tam, kad „pailgintų“ savo giminės istoriją ir mėgdavo pasakoti, kad jų protėviai gyveno būtent ten.

Naciams konfiskavus pilį 1943–45 m. prasidėjo intensyvūs rekonstrukcijos darbai – čia būstinę ir savo apartamentus planavo įkurti Hitleris. Buvo keičiama salių paskirtinis, išplanavimas, o po pilimi ir kiemu kasami tuneliai. 1945–46 m. pilį užgrobė sovietų armija, kuriai buvo įsakyta sunaikinti interjerus, o biblioteką sudeginti. Vėliau pilis stovėjo tuščia, o vietiniai prisimena, kaip galėdavo ateiti čia ir žaisti. Restauravimo darbai prasidėjo nuo barokinių salių 1974 m. Šiandien būtent barokinė salė yra viena iš įspūdingiausių pilies vietų. Pilies restauravimo darbai dar nebaigti, tačiau aplankyti nemažą jos dalį, atvirą lankytojams, tikrai verta.

Naujoji fiurerio būstinė

Ksionžo pilis turėjo tapti fiurerio būstine, o po pilimi – atsirasti tuneliai ir kitos požeminės patalpos. Kartais sakoma, kad tuneliais pilis turėjo būti sujungta su likusiomis 6 „Project Riese“ požeminėmis struktūromis. Dėl pilyje atliktų darbų kentėjo interjerai ir originalios erdvės – saugumo sumetimais buvo įrengti papildomi laiptai, taip pat iškasta šachta liftui. Viskas tam, kad užklupus pavojui Hitleriui būtų sudarytos pačios geriausios sąlygos pabėgti.

Tačiau patys rimčiausi darbai vyko po pilimi: buvo iškasti tuneliai dviejuose skirtinguose aukščiuose. Į pirmąjį galima patekti per įėjimą iš sodo. Apie 80 m ilgio tunelis buvo sutvirtintas betono sienomis, čia paruošta ir vieta liftui, turėjusiam sujungti tunelius. Visgi žymiai įspūdingesnis yra 53 m gylyje po pilies kiemu esantis labirintas, į kurį patenkama per atskirą įėjimą (turistams jis pritakytas ir atvertas visai neseniai). Užėjus į vidų nesunku pastebėti skirtumą tarp Osuvkos ir Ksionžo tunelių – pastarieji padengti betoninėmis sienomis (5 m aukščio ir 5,6 m pločio), yra nežinomiems tikslams parengtų patalpų. Kaip ir kituose projekto struktūrose, Ksionžo pilyje dirbo apie 1000 koncentracijos stovyklos kalinių – žydų iš Vengrijos, Lenkijos ir Graikijos.

Po pilį ir požemius lydėjęs gidas prasitaria, kad šiuo metu dalyje požeminių erdvių yra įsikūrusi Lenkijos mokslų akademija, vienoje iš patalpų yra seismografai. Kokius dar tyrimus atlieka mokslininkai, jis atsakyti negalėjo, tačiau pripažino, kad spekuliacijų šia tema tikrai netrūksta. Stebėtis nereikėtų, nes įvairias legendas kursto net ir vietinė žiniasklaida, pavyzdžiui, apie paslėptus lobius.

Anot legendų, nacių būstinėje turėjo būti gaminami superginklai, o Pelėdų kalnuose slepiami iš Vroclavo dingę turtai ir meno kūriniai. O galbūt ir iš Sankt Peterburgo dingęs gintaro kambarys. Bene daugiausiai kalbų pastaraisiais metais buvo sukėlusios nacių aukso traukinio paieškos Walbrzycho apylinkėse. Privataus asmens finansuotos paieškos baigėsi be rezultatų – nei tunelis, nei traukinys ar lobiai nebuvo rasti. Nepaisant to, dešimtys lobių ieškotojų iki šiol Pelėdų kalnuose jų ieško, o turistų skaičius išaugo net 45 proc., todėl vietos verslininkai sako, kad jų aukso traukinys jau atvyko.

Pažintinę kelionę žurnalistams organizavo Lenkijos institutas Vilniuje ir Žemutinės Silezijos turizmo organizacija. Įtakos turiniui tai neturėjo.