Odminiai – kuo piktinosi ir be ko negalėjo išsiversti vilniečiai?

Nors be odininkų daugumai lietuvių žiemą būtų suledėjusios pėdos, o Vilniaus ponios nebūtų galėjusios pasipuikuoti vienos prieš kitas naujausiomis madomis, visgi odininkų dirbtuvės miestuose dažnai draustos. Nepaisant to, iš odos nuo seno buvo gaminami ne tik batai, bet daug kitų naudingų dalykų.

Amatas „su kvapu“

Vaikštant po Vilniaus senamiestį į akis krenta gatvių pavadinimai, skirti įvairiausiems amatams: Stiklių gatvė siejama su pirmąja LDK teritorijoje stiklo manufaktūra, Liejyklos gatvėje veikė varpų liejykla, Mėsinių gatvėje prekiauta mėsa, o štai Odminių gatvėje darbavosi odininkai. Remiantis istoriniais šaltiniais, odminiai į gildiją Vilniuje susibūrė maždaug XVI a. Ir nors odininkų gaminamas apavas, apranga ir daiktai buvo labai svarbūs kasdieniame gyvenime, odininkų veikla ne visada patikdavo miestiečiams ir jie dažnai stokojo pagarbos. Priežastis labai paprasta – iš veikusių odminių dirbtuvių sklisdavo bjaurus kvapas.

Tai visai nekeista, nes odos apdirbimo procesas buvo ilgas ir sudėtingas, o miestiečius labiausiai piktindavo odų rauginimas. Visgi be jo odadirbiai išsiversti negalėjo – nuo raugintos odos būdavo lengviau pašalinti kailį, oda suminkštėdavo. Rūgimui paspartinti būdavo naudojamas prarūgęs alus, šlapimas ar net mėšlas. Tad galima tik įsivaizduoti, kokia smarvė sklido iš odininkų dirbtuvių Vilniuje! Kai kurie miestai Europoje net neleisdavo dirbtuvių atidaryti miestuose.

Suminkštėjusi ir išdirbta oda būdavo dažoma, auksuojama ar sidabruojama, dailinama įvairiais raštais ar net išpjaustoma ažūru, inkrustuojami brangieji metalai, akmenys ir t. t. Odininkai odos apdirbimo darbus būdavo pasiskirstę – vieni gamino storas odas, kiti plonas odas, treti dažydavo ar dekoruodavo jau išdirbtus odos lakštus. Vieni siūdavo batus, kiti drabužius, treti krepšius ar kitus daiktus.

Nuo batų iki sienų apmušalų

Archeologai teigia, kad Lietuvos gyventojai odą naudojo nuo pirmųjų amžių po Kristaus – pirmiausia jie gamino apavą, kad apsaugotų pėdas nuo šalčio ir drėgmės. Batsiuvystės amatas ir vėliau buvo bene svarbiausias, o didžiausią odos gaminių dalį sudarė įvairių rūšių batai (naginės, aulinukai, sandalai, batai aukštu aulu ir t. t.). Batsiuvyste besiverčiantis amatininkas būdavo vadinamas šiaučiumi, jis paprastai dirbdavo vienas savo namuose, o miestuose pasitaikydavo ir didesnių dirbtuvių. Kaimo gyventojai pasitenkindavo paprastomis naginėmis, o štai miestiečiai „vaikydavosi madų“, jų apavas būdavo puošnesnis ir įmantresnis.

Visgi, iš odos gamintas ne tik apavas, bet daugybė kitų dalykų – apranga, karvedžių ir žymesnių karių diržai, oda įrišinėtos knygos, įvairūs krepšiai ir gertuvės, peilių makštys. Oda būdavo aptraukiamos karietų kabinos. O bene pats keisčiausias odos panaudojimo būdas – iš jos gaminti net sienų apmušalai. Tokių Lietuvoje dabar jau greičiausiai nebeteks pamatyti, tačiau viename Antverpeno muziejuje-bibliotekoje auksu degtomis odinėmis plokštėmis yra dekoruota visas senovinis darbo kabinetas.

Tobulėjant technologijoms tradiciniai odos apdirbimo amatai beveik išnyko, nors aukštos kokybės rankų darbo odiniai gaminiai vertinami ir dabar. O štai norintys susipažinti su odadirbytės paslaptimis, gali dalyvauti edukacinėse programose. Jų metu amatininkai pasakoja apie senuosius odadirbius, jų darbo kasdienybę, parodo senovinius apavus ar krepšius. Be to, edukacinių programų dalyviai gali patys pabandyti odą kirsti, siūti, kniedyti ar dekoruoti.

Lietuvos kaimo turizmo asociacija vykdo projektą „Tradicinių lietuviškų amatų gidas“. Projekto tikslas – didinti tradicinių Lietuvos amatų ir UNESCO kultūros paveldo objektų populiarumą bei žinomumą.