„National Geographic“ bendradarbė Esther Horvath: mokslininkų darbas poliariniuose regionuose klimato krizės akivaizdoje

Įsivaizduokite, kad iškeičiate butą ir įprastą gyvenimą į fotografijos studijas Niujorke. Kad fotografuojate 45 laipsnių šaltyje, visiškoje tamsoje. Kad kelias savaites gyvenate su mokslininkų komanda be interneto, telefono ar kito ryšio su likusiu pasauliu. Taip gyvena ir dirba Alfredo Wegenerio instituto fotografė, „National Geographic“ bendradarbė Esther Horvath, siekianti savo nuotraukomis papasakoti apie poliarinių regionų kaitą ir mokslininkų darbą klimato krizės akivaizdoje.

Butas vs svajonė

Prieš vaizdo skambutį su iš Vengrijos kilusia fotografe Esther Horvath šiek tiek jaudinuosi – pirmą kartą kalbinsiu „National Geographic“ bendradarbę, kurios nuotrauka šiais metais užėmė 1-ąją vietą „WordPress Photo 2020“ konkurse. Taip pat Esther Horvath yra Tarptautinės gamtos apsaugos fotografų lygos narė, „The Explorers“ klubo bendradarbė ir Alfredo Wegenerio poliarinių ir jūrinių tyrimų instituto (IWA) mokslo fotografė. Tačiau dar įdomiau tai, kad Esther studijavo ekonomiką ir dirbo šioje srityje, kol 25-ojo gimtadienio proga dovanų gavo fotoaparatą, pakeitusį ne tik jos karjerą, bet ir visą gyvenimą. Todėl nuo čia ir pradedame mūsų pokalbį.

„Svajojau tapti knygų iliustratore, kurti vizualines istorijas. Tačiau atėjus metui pasirinkti, ką studijuoti universitete, išsigandau, nebuvau pakankamai drąsi, kad klausyčiausi jausmų ir pasirinkčiau meno studijas. Ekonomika buvo saugus pasirinkimas. Visgi baigusi universitetą ir pradėjusi dirbti supratau, kad labai pasiilgau kūrybos. O tada gavau dovanų fotoaparatą. Su tuo fotoaparatu iškeliavau į Egiptą ir ten fotografavau. Iš Egipto parsivežiau nedidelę dokumentinę istoriją apie vietos žmones, pateikiau ją fotografijų konkursui ir gavau premiją. Tada pajutau, kad fotografija yra būtent tas kelias, kuriuo privalau eiti“, – pradžią prisimena Esther.

Ji studijavo fotografiją, persikraustė gyventi į Vieną, dirbo fotografe, tačiau juto, kad dar nepasiekė to, apie ką svajojo: „Mano tikroji svajonė buvo ilgalaikiai dokumentiniai projektai ir istorijos, norėjau dirbti su „National Geographic“. Pajutau, kad reikia dar labiau pasitempti. Kartą lankydamasi Niujorke nusprendžiau, kad turiu čia studijuoti fotografiją. Tuo metu ketinau pirkti butą. Taip ant svarstyklių pateko visas mano gyvenimas su būsimu butu ir fotografijos studijos Niujorke. Nusprendžiau rinktis studijas, nes jutau labai stiprų pašaukimą ir vidinį balsą. Supratau, kad turiu investuoti ne į nekilnojamąjį turtą, bet į save, į gyvenimą. Viską, ką turėjau, investavau į savo svajonę.“

Netrukus Esther persikraustė į Niujorką ir studijavo „The International Center of Photography School“ mokykloje dokumentinę fotografiją ir fotožurnalistiką, tai atvėrė jai kelią į prestižiškiausių pasaulio žurnalų, tokių kaip „National Geographic“, puslapius.

Meilė iš pirmo žvilgsnio

2015 m. Esther gavo netikėtą pasiūlymą kelioms savaitėms keliauti į Arktį ir įamžinti mokslininkų darbą nuotraukose. Atsidūrusi ant ledlaužio „U.S. Coast Guard Cutter Healy“ denio toli prie Aliaskos krantų, ji išvydo žvilgantį ledą, nesibaigiantį vandenyną ir ryškiai mėlyną dangų. Anksčiau dirbusi šurmuliuojančiame Niujorke pasijuto įtraukta nepaprasto, intensyvaus, nepaliestos gamtos grožio. Ledlaužiu į šiaurę plaukė jūros biologų, klimato tyrėjų ir geologų komanda, o Esther užduotis buvo įamžinti viską, ką matė aplink – ledkalnius, ledynus ir mokslininkų darbą.

„Vieną ketvirtadienį gavau elektroninį laišką, kuriame manęs klausė, ar esu laisva nuo ateinančio antradienio dvi savaites. Šis pasiūlymas man buvo tarsi bomba, aš buvau be žado. Laiko pasiruošti buvo labai mažai. Ėmiau skaityti viską, ką tik radau apie poliarinius regionus, klimatologų darbą juose. Meilė poliariniams regionams atsirado būtent po šios ekspedicijos. Tai buvo vienas svarbiausių įvykių mano gyvenime – išplaukiau dviem savaitėms ir tikrai labai giliai pamilau tą aplinką“, – apie pažintį su šalčiu ir ledu pasakoja Esther. Matau, kad ji negali sulaikyti šypsenos, jos akys spindi.

Pajutusi ryšį su Arktimi ir supratusi, kad jos darbas yra svarbus, dar būdama ledlaužyje nusprendė dedikuoti savo gabumus ir fotografiją Arkties vandenynui ir poliariniams regionams: „Grįžusi atšaukiau visus suplanuotus darbus, nepriėmiau naujų užsakymų, kad galėčiau pasiruošti naujam savo gyvenimo etapui. Po trijų savaičių jau buvau Norvegijoje, susitikau su AWI vadove ir sutariau su dėl bendradarbiavimo.“

Dabar Esther atvirauja, kad jos didžioji meilė yra Arkties vandenynas. „Ledas ir šaltis man atrodo nepaprastai žavingi. Be to, aplinka ten nuolat keičiasi – srovės ir vėjai keičia gamtovaizdį, gyvybė tokia skirtinga nuo mums įprastos. Kai saulė apšviečia vandenį, jo spalva keičiasi – geltona, oranžinė, ruda, mėlyna, – yra tiek daug skirtingų spalvų, nors mes paprastai įsivaizduojame tik baltą ir mėlyną. Be to, tai viena iš greičiausiai besikeičiančių vietų žemėje. Jaučiu labai stiprų vidinį balsą, raginantį įamžinti šiuos pokyčius“, – sako fotografė.

Kumštinės pirštinės

Fotografuoti poliariniuose regionuose labai sudėtinga dėl temperatūros, kuri gali siekti 45 laipsnius šalčio, fotografuoti tenka net ir visiškoje tamsoje. „Pridėkite prie tamsos vėjus, sniegą ir šaltį – tai tiesiog magiška. Buvau sužavėta šio grožio kiekvieną ant ledo praleistą dieną, – šypsosi Esther. – Dirbu su profesionalia fotoįranga, skirta ekstremalioms sąlygoms, fotoaparato korpusas yra metalinis, todėl šaltyje jį palietus nuogais pirštais juos tuoj pat nušaltum. Turėjau sugalvoti ką nors – kolegos ledlaužyje jį padengė specialiomis putomis, todėl jis nebūna toks šaltas. Žinoma, fotografuodama mūviu pirštines, net išmokau naudotis fotoaparatu mūvėdama kumštines pirštines. Gal skambės labai keistai, bet man labai patinka šis šaltis, man patinka iššūkis.“

Paklausta, kaip ruošiasi ekspedicijoms, Esther sako, kad pasiruošimas priklauso nuo ekspedicijos, tačiau visada reikia turėti įvairių mokymų ir treniruočių sertifikatus, pavyzdžiui, priešgaisrinės saugos mokymų, išgyvenimo jūroje mokymų, pirmosios medicininės pagalbos mokymų pažymėjimus. O keliaudama į „Station Nord“ Grenlandijoje, ji privalo dalyvauti avarinio nusileidimo lėktuvu ir išgyvenimo ekstremaliomis sąlygomis treniruotėje. Į klausimą, ar reikia specialaus psichologinio pasiruošimo keliaujant į atšiaurius kraštus, be jokio ryšio su likusiu pasauliu ir įprastų patogumų, Esther sako, kad per 2–3 savaites trunkančias ekspedicijas jaučiasi kaip per ilgas atostogas. „Mes visi būname tokie užsiėmę ekspedicijos metu, kad nėra laiko jaustis blogai. Mes labai daug dirbame“, – priduria ji.

Kiekviena mokslininkų stotis ir kiekviena kelionė skirtinga, tačiau, anot Esther, vienas dalykas yra bendras – gyvenimo ritmas sukasi aplink valgį (pusryčius, pietus, vakarienę, – aut.). „Ritmas labai griežtas – jei praleidai maistą, tai praleidai. Kitas dalykas – jautiesi, tarsi 6-ajame dešimtmetyje, nėra televizijos, interneto, radijo. Tačiau žmonės ten leidžia savo gyvenimą, todėl ir aš savo fotografijose įamžinu ne tik jų darbą, bet ir gyvenimą. Dar vienas bendras dalykas – turime pasitikėti vieni kitais. Visi ten esame dėl to paties tikslo, misijos ir meilės Arkčiai. Jaučiamės kaip viena šeima – tai kažkas ypatinga, tiek dėl vietos, tiek dėl žmonių. Beje, ten visada jaučiu, kad mokausi, sutinku tokių drąsių, stiprių, profesionalių žmonių, kad jaučiuosi kaip mažas viščiukas“, – pasakoja fotografė.

Besikeičianti Arktis

Teiraujuosi, koks Esther fotografijų tikslas ir kodėl jai taip svarbu įamžinti mokslininkų darbą? Anot jos, apie klimato krizę kalbėti galima visaip: „Aš pasirinkau tokią formą ir jaučiu, kad man sekasi, jaučiu ryšį su žmonėmis, kuriuos fotografuoju, ir su regionu. Aš pasakoju klimato kaitos istorijas per mokslininkų gyvenimus ir darbą. Be to, mano nuotraukų tikslas – parodyti, kur ir kaip gauname duomenis apie klimato kaitą. Poliariniai regionai yra ta vieta, kurioje temperatūra kyla ypač sparčiai – tačiau iš kur mes tai žinome, kas teikia tuos duomenis? Mano nuotraukose įamžinti būtent tie žmonės. Noriu kitiems žmonėms parodyti mokslininkų darbo ir gyvenimo kasdienybę ant ledo. Taip pat įamžinau jų gyvenimą ledlaužiuose. Įdomu tai, kad labai daug žmonių ekspedicijose laisvalaikiu mezga. Aš nė nežinau, kiek megztinių būna numezgama (juokiasi). Ekspedicijos nariai taip pat groja gitaromis ar net akordeonais. Man šie momentai atrodo labai mieli ir ypatingi.“

Fotografė pabrėžia, kad per vos per 5-erius darbo poliariniuose regionuose metus pastebėjo ryškią kaitą. „Pavyzdžiui, Svalbardo salyne, kurį galiu pavadinti klimato kaitos karštuoju tašku. Prieš dešimt metų krantai buvo visiškai užšalę, buvo galima keliauti sniego automobiliais ir slidėmis. Dabar tai įmanoma padaryti tik laivais, nes ledas ištirpęs. Mes dažnai kalbame apie klimato kaitą kaip reiškinį, esantį toli nuo mūsų, tačiau Arkties žmonės jį patiria savo kasdieniame gyvenime, – sako Esther. – Kiekvienas žmogus, net ir mažais sprendimais ir pasirinkimais gali prisidėti prie klimato krizės mažinimo. Galime į savo kasdienius pasirinkimus įtraukti rūpestį gamta ir klimatu, galime rinktis – perku mažą automobilį ar didelį, skrendu ar važiuoju traukiniu, ką perku ir kiek perku. Ar mums tikrai reikia dar vienos poros džinsų ir marškinėlių. Lygiai taip pat ir maisto. Tokie pasirinkimai atrodo maži, tačiau aš manau, kad jie daro įtaką.“

Šalčio ir tamsos magija

Pati įspūdingiausia ekspedicija, kurioje dalyvavo Esther – „MOSAiC“, prasidėjusi centrinėje Arkties vandenyno dalyje 2019 m. rudenį. „MOSAiC“ – tai metų trukmės mokslinė ekspedicija, vykdoma ledlaužiu „Polarstern“, laikoma didžiausia ir svarbiausia moksline ekspedicija Arkties vandenyne. Planuojama, kad laivas ištisus metus dreifuos vandenyne, 100 žmonių komanda jame keisis 6 kartus (dėl COVID-19 krizės ekspedicija laikinai sustabdyta, tačiau būtent jos metu užfiksuotos nuotraukos atnešė pergalę „WordPress Photo 2020“ konkurse). Įamžindama šios ekspedicijos dalyvių darbą ir gyvenimą, Esther pirmą kartą patyrė, ką reiškia poliarinė naktis: „Tai buvo tikra magija, pats įspūdingiausias išgyvenimas, kokį esu patyrusi per visą savo gyvenimą. Man patiko kiekviena buvimo ten sekundė. Buvo beprotiškai įdomu. Būnant Arkties vandenyne poliarinės nakties metu atrodė tarsi būčiau atsidūrusi kitoje planetoje. Tai buvo nepaprasta, jokių šviesų, vienintelis šviesos šaltinis buvo visiškoje tamsoje stovintis laivas ir trys iš jo šviečiantys prožektoriai. Atrodė, kad visą laiką esame filmavimo aikštelėje. Tai ne naktis mieste, tai tikra juoda naktis. Buvo akimirkų, kai atsibudusi nepajėgdavau suprasti, ar vis dar sapnuoju, ar tai realybė.“

Dar viena įspūdinga ekspedicija, kurioje dalyvavo Esther – kelios savaitės Antarktidoje esančioje stotyje „Neumayer Station III“, veikiančioje nuo 2009 m. Kad patektų į Antarktidą, Esther turėjo skristi į Keiptauną, iš jo mokslininkams skirtas lėktuvas nuskraidino į nepaprasto grožio pasaulį. „Ten lankėmės vasarą, kai buvo šviesu, oras neypatingai šaltas. Visgi buvo tokių dienų, kai vėjas buvo toks stiprus, kad negalėdavome išeiti iš stoties. Stotyje vasarą dirba apie 5 mokslininkus, o žiemą ten būna net ir 9 mokslininkai. Sudėjus laboratorijas, observatoriją ir ligoninę – tai viena įspūdingiausių high-tech vietų, kokias esu mačiusi“, – pasakoja ji.

Paklausta, ar per ekstremalias ekspedicijas teko patirti nuotykių ar pavojų, Esther trumpam surimtėja ir susimąsto. „Kartą kelionės iš „Station Nord“ metu jaučiau labai stiprų šaltį ir dusulį, nemačiau, kur važiuojam. Būtent tada ir pagalvojau – kodėl aš tai darau? Bet esu čia, nes aš norėjau būti čia. Aš esu už tai atsakinga (juokiasi). Bet tai buvo vienintelis kartas, niekada nesigailėjau to, ką darau“, – prisimena ji. Taip pat fotografė pamini poliarinius lokius: „Kai esi ant ledo, poliariniai lokiai ateina patikrinti – jie arba labai smalsūs, arba labai alkani, tačiau abiem atvejais yra pavojingi. Tuo metu būni susikaupęs ir pasiruošęs, kad gali nutikti bet kas, ne tik poliariniai lokiai kelia grėsmę, bet ir ledas gali prasiskirti, lūžti ir pan. Žinoma, daug kartų jaučiau kylantį adrenaliną, tačiau aš galiu susikaupti, nepulti į paniką, susikoncentruoti.“

Moteris ir fotografija

Kartais atrodo, kad fotografijos pasaulis priklauso vyrams, ypač kalbant apie atšiaurius regionus ir ekstremalias sąlygas. Esther iš dalies tai patvirtina: „Ekspedicijų metu tikrai moterų yra mažiau nei vyrų, kartais netgi būnu vienintelė moteris. Tačiau svarbu tai, kad būdama ekspedicijoje nematau savęs kaip moters, o kitų kaip vyrų. Aš matau mus kaip žmones, vienijamus tų pačių vertybių ir tikslų. Mes visi net atrodome taip pat, nes vilkime tokią pačią specialią aprangą. Per keliones tiesiog apie tai negalvoju.“ Paklausta, ką patartų mergaitėms ir merginoms, norinčioms rinktis dokumentinę fotografiją kaip savo profesinį kelią, Esther sako, kad labai svarbu įsiklausyti į save ir suprasti, kas priverčia širdį spurdėti iš džiaugsmo.

„Kai žmogus randa tai, kas džiugina jo širdį, turi eiti tuo keliu. Tikiu, kad kai mes sekame širdį, visata mus remia ir visi kiti žingsniai tampa lengvesni. Žinoma, reikia įdėti ir labai daug darbo. Pradėjusi fotografuoti analizavau kitų fotografų darbą, susižavėjau Ami Vitale, Anita Mayer, Stephanie Sinclair. Kiekviena jų specializuojasi labai siauroje fotografijos srityje: jei galvoji apie pandą, galvoji apie Ami Vitale, jei galvoji apie poliarinius lokius, galvoji apie Paul Nicklen, – vardija Esther. – Jei nori būti geru fotografu, turi daryti tai, kas tau labiausiai patinka, būtent tai tave stumia pirmyn ir padeda tobulėti. Jauniems fotografams svarbu dirbti prie savo sugalvotų istorijų. Į poliarinius regionus aš patekau dėl dviejų asmeninių projektų. Tai ne tos istorijos, kurias rengiau naujienų portalams ar laikraščiams, bet kurios mane apibrėžė kaip fotografę.“

Esther Horvath šiuo metu dirba fotografe AWI komunikacijos departamente ir kaip įmanoma dažniau lydi mokslininkus per jų ekspedicijas į poliarinius regionus. Daugiau istorijų iš poliarinių regionų galite pamatyti https://estherhorvath.com